Pernai, belaukiant šv. Velykų, buvo atliktas eksperimentas, kaip velykinius kiaušinius nudažyti ne su pirktiniais cheminiais dažais, o su įvairiais maistui vartojamais augalais. Rezultatai buvo įdomūs ir netikėti, tekstą apie tai galima rasti čia. Tuomet dažymui buvo naudojama ciberžolė, mėlyngūžiai kopūstai, burokėliai, dilgėlės, mėlynės bei kt.  Viskas buvo dažoma kiek įmanoma paprasčiau, nenaudojant jokių papildomų ir spalvą stiprinančių priemonių (acto, druskos), tiesiog gaminant kartu su maistu ir stengiantis negaišti tam per daug laiko.

Tiesa, atkreipkite dėmesį, kad kiaušinius drąsiai galima virti tame pačiame maiste, kurį vėliau suvalgysite – arbatoje, sriuboje ar kompote. Juk pamąstykime, kai valgote virtus kiaušinius, ar bjauritės tuo, kad jie išvirė lukštuose ? O juk kiaušinių lukštai – tai kalcio bei kitų mineralų šaltinis, ir kalcio papildai, kuriuos perkate vaistinėje dažniausiai yra pagaminti iš kiaušinių lukštų arba iš moliuskų kiaukutų. Tai kodėl tada bjauru valgyti maistą, kuriame išvirė kiaušiniai ? Be abejo, kiaušinius reikia kruopščiai nuplauti, prieš verdant maiste.

KINROŽĖS ŽIEDLAPIŲ ARBATA šį kartą buvo vienas iš didžiausių atradimų. Dar anksčiau, ruošiant šią arbatą krisdavo į akį, kad vandenį ji nudažydavo sodriai vyšnine spalva, tad reikia pabandyti dažyti ir margučius. Kiaušinius kinrožės žiedlapiuose verdame apie 5-10 min. ir palikite toje arbatoje per naktį. Ryte rasite juos nusidažius tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva ! Norint išgauti šviesesnę spalvą, du virtus kiaušinius palikite toje pat arbatoje porai valandų. Rezultatas buvo kitoks – melsvai dėmėti kiaušiniai, tarsi marmuriniai. Vadinasi, iš kinrožės arbatos galima išgauti įvairių mėlynų atspalvių, tai priklausys nuo dažymo trukmės.

Pernai ryškią geltoną spalvą kiaušiniams suteikė ciberžolė, tad šiemet buvo įdomu paieškoti ko nors kito, kas galėtų kiaušinius nudažyti geltona spalva. Tarkuotos morkos ir apelsinų žievelės, deja, nenudažė. Taip pat bandant užlašinti ir įtrinti kelis lašus šaltalankių aliejaus, – juk jo tokia sodri geltonai oranžinė spalva – taip pat nieko neišėjo. Dar buvo bandymas su šaltalankio sultimis, laikant keletą valandų jose kiaušinius, bet irgi –  jokio rezultato. Bet tepantis įpjautą pirštą jodu, šovė mintis pabandyti dažyti su JODO TIRPALU. Užlašinus kelis lašelius jodo ant virtų kiaušinių ir įtrynus – gavosi sodriai geltona spalva, puiku.

Labai norėjosi išgauti raudoną spalvą, bet, deja, nei vienas produktas to kiaušiniams nesuteikė: nei įvairios uogos (braškės, bruknės, spanguolės) nei burokėlių sultys. Na, ką padarysi. Už tai verdant kiaušinius JUODŲJŲ SERBENTŲ GAIVOJE gavosi įdomi tamsi spalva, kuri džiūdama šiek tiek pradėjo luptis ir atrodė, tarsi kiaušiniai natūraliai buvo dekoruoti dekupažo technika.

Dar vienas nelabai sėkmingas eksperimentas buvo su ŠPINATŲ LAPAIS, ieškant, kas galėtų dažyti žalia spalva. Virti kiaušiniai buvo įtrinti su keliais špinatų lapeliais, apvynioti plėvele ir palikti nakčiai. Rudi kiaušiniai įgavo vos vos žalsvą atspalvį, kuris buvo beveik pastebimas. Teks kitais metais pabandyti su petražolėmis ar kitomis žaliomis lapinėmis daržovėmis.

Dar vienas ne augalinis dažas buvo KALIO PERMANGANATAS. Prieš tai jo tirpale buvo mirkomi gėlių svogūnėliai, bet besiruošiant atlikusį nuo mirkymo tirpalą išpilti, šovė mintis pabandyti su juo nudažyti velykinius kiaušinius. Išvirti kiaušiniai kelioms valandoms buvo pamerkti į tamsiai rožinės spalvos kalio permanganato tirpalą. Kiaušiniai nusidažė tamsiai rudu, grūdėtu ir įdomiu atspalviu.

Betvarkant maisto spintelę, atsirado keletas užmirštų ir pasibaigusio galiojimo JUODOSIOS ARBATOS pakelių. Vietoj jų išmetimo į kompostą, buvo išvirta arbata kartu su kiaušiniais. Arbata nudažė tamsiai ruda spalva, panašiai tokia pat nudažo svogūnų lukštai. Na, o išvirusia ir atvėsusiu arbata buvo palaistyti kambariniai augalai, juk tai puiki trąša.

Parke išgenėtų medelių savaiminukų krūvoje buvo keli ąžuoliukai. O juk senovėje su ąžuolo žieve juodai dažydavo audinius. Tad reikia pabandyti dažyti ir kiaušinius, todėl buvo nuluptos kelios žievės juostelės, pamerktos keletui dienų į vandenį, o po to tame mirkale išvirti kiaušiniai. Nusidažė tamsiai ruda spalva, nors tikėtasi juodos. Matyt, norint išgauti juodą spalvą reikalingas kandikas – spalvos sustiprintojas.

MĖLYNASIS KOPŪSTAS pernai kiaušinius nudažė puikia dangaus žydrumo spalva, tad norėtasi išgauti vėl tokią pačią. Bet šiemet gavosi visai kitokia – tamsiai pilka. Galbūt kitoks rezultatas gavosi todėl, kad pernai buvo dažomi balti kiaušiniai, o šiemet visi buvo rudu lukštu.

Ir nors šiemet margučių dažymo rezultatai buvo ne tokie, kokių tikėtasi, bet jie retai kada nusidažo tokia ryškia ir sodria spalva, kaip būtų dažant su cheminiais dažais. Tad bent galima pasidžiaugti, kad jie tikrai buvo sveikesni. Juk dažant kiaušinius augalinės kilmės produktais, jiems suskilus beverdant ir nusidažius baltymams, juos vis tiek galima drąsiai valgyti. Tik dažant su kalio permanganatu arba jodu, kiaušinius į šiuos tirpalus reikėtų dėti jau išvirtus ir nesuskilusius. Ir neužmirškite paskutinio dažymo akcento – visus nudažytus margučius patepti keliais lašais aliejaus.

Ir jeigu dažydami Velykoms kiaušinius siekiate natūralumo ir sveikumo, tai ir kiaušinius pirkite sveikesnius, t.y. tų vištų, kurios auginamos ne siaubingomis sąlygomis ankštuose narvuose, o laisvai vaikščiojančios arba bent jau laikomos ant kraiko. Tą lengva sužinoti, pasižiūrėjus numeraciją ant kiaušinių dėžutės: skaičius turi būti „1“ (laisvos ir laimingos vištos) arba „2“ (ant kraiko laikomos vištos), o ne „3“ (narvuose laikomos).

Nepamirškite senovinio papročio, kad nesuvalgytus dažytus margučius arba jų lukštus negalima išmesti į šiukšliadėžę, juos reikia užkasti į žemę, grąžinant gamtai tai, ką iš jos paėmėme.